Ką reiškia būti trans žmogumi?
Galime rasti įvairių atsakymų į šį klausimą, kurių vieni arčiau tiesos nei kiti. Dalykinė apibrėžtis – trans žmonės yra žmonės, kurių lytinė tapatybė skiriasi nuo lyties, priskirtos jiems gimus – sąmoningai formuoja plačią kategoriją, galinčią apimti įvairių tapatybių, kilmių ir istorijų žmones.
Kita vertus, net šio trumpo apibrėžimo turinyje glūdi įtampa. Apibrėždami trans žmones remiantis sąryšiu tarp lytinės tapatybės ir gimus priskirtos lyties, su daugybe šiuo pagrindu daromų prielaidų apie žmogaus kūną, praeitį ir dabartį, suteikiame šiems lyties konceptams prasmę ir svarbą.
Žinoma, tiek lytinė tapatybė, tiek gimus priskirta lytis turi didžiulę materialią įtaką mūsų gyvenimams. Lyties priskirimas kartu pateikia lūkesčius cis ir trans žmonių elgesiui, kurie turi būti išpildomi norint neužsitraukti cisheteronormatyvios visuomenės rūstybės.
Vien teigdami, kad gimus priskirtos lyties svarba yra perdėta, nuo šių lūkesčių poveikio – seksizmo, lyčių rolių, stereotipų, homofobijos, transfobijos, reprodukcinės sveikatos ir kūno autonomijos apribojimų, ir kitų panašių grožybių – nepabėgsime. Mūsų kultūra tuo persmelkta, šis tvaikas persekioja mus net saugiausiose mūsų gyvenimų erdvėse.
Suprantama, kodėl šiuo metu vartojame tokią trans tapatybės apibrėžtį. Ji atlieka praktinę funkciją – įvardijus šiuos dalykus, galime kartu reikalauti sprendimų į jų keliamas problemas, įrankių gyventi oriai, maloniai ir patogiai.
Vis tik, norisi klausti, kaip kitaip galėtume apibūdinti trans būtį?
Kodėl mums skauda?
Norint geriau suprasti dabartines apibrėžtis, svarbu įsigilinti į kontekstą, kuriose vyko jų formavimas.
Daugelis esame linkę manyti, kad trans žmonių patirtys yra paženklintos skausmu. Bene visi psichiatrijos institucijos bandymai mus klasifikuoti yra paremti kančios konceptu – lyties disforijos sąvoka yra tik vienas iš vardų, suteiktų šiai kančiai. Nepasitenkinimas kūno aspektais ir jų pozicija socialinėje erdvėje konstruojamas kaip esminis žymuo, skiriantis trans nuo cis.
Čia susiduriame su pirmąja problema – įprasminus kančią kaip pagrindinį trans būties požymį, neišvengiamai pateikiame tai kaip patologiją. Cis tapatybė taip pateikiama kaip norma, kuri turi būti palaikoma, o trans tapatybė pateikiama kaip nukrypimas ir sutrikimas, kurį reikią gydyti. Trans žmonių patiriamas skausmas laikomas viso labo simptomu, kylančiu dėl jų asmeninio sąryšio su kūnu.
Šis požiūris yra klaidingas, nes jis neatspindi šio skausmo priežastingumo. Taip, daugelis trans žmonių savo gyvenimų eigoje patiria skausmą, tačiau ne viso šio skausmo kilmė yra disforija. Dažnai kančia yra ne trans tapatybės priežastis, o visuomenės reakcijos į neišpildomus gimus priskirtos lyties lūkesčius pasekmė. Atstumties, diskriminacijos ir neapykantos akivaizdoje, kas iš mūsų nejaustų kančios?
Ar trans žmonės nejaustų skausmo ar lyties disforijos pasaulyje, kuris priimtų juos atviromis rankomis? Sunku pasakyti, nes sunku numanyti, kaip toks pasaulis atrodytų – lytis taip persipynusi su mūsų dabartine visuomene, kad pasaulis be jos daugeliui yra neįsivaizduojamas.
Yra mėginama reformuoti psichiatrijos poziciją trans žmonių atžvilgiu. Tarptautinės ligų klasifikacijos dešimtoje versijoje (TLK-10) psichikos ir elgesio sutrikimų skiltyje egzistavęs transseksualumas vienuoliktoje šio dokumento versijoje (TLK-11) perkeltas į skiltį būklių, susijusių su seksualine sveikata, ir pakeistas terminu lyties neatitikimas (angl. gender incongruence).
Šiuo pokyčiu siekiama depatologizuoti trans tapatybes, vadovaujantis dabartinėmis mokslinėmis žiniomis, pagal kurias trans tapatybės nėra psichikos sutrikimas, tačiau trans būtis vis tiek tebėra diagnozuojama. Žodžiai pakito, o jų funkcija ne. Trans žmonės ir toliau yra psichiatrijos pančiuose.
Kadangi į trans būtį yra žiūrima kaip į diagnozuojamą fenomeną, šiai diagnozei neišvengiamai suformuluojami kriterijai. Pagal TLK-10, pagrindinis jų yra minėtoji lyties disforija, įvardijama kaip „diskomfortas dėl savo anatominės lyties ar jos netinkamumo jausmo“. Pagal rekomendacijas, šis diskomfortas turėtų trukti bent dvejus metus.
Straipsnio rašymo metu, šiuo kriterijumi vis dar vadovaujamasi Lietuvoje. Neturint diagnozės, teisinės ir medicininės tranzicijos veiksmai yra negalimi.
Čia pastebima antroji problema – trans žmonės, siekiantys tranzicijos, turi išpildyti diagnostinius reikalavimus. Sugrįžtama prie lyties lūkesčių, tik kiek kitu pavidalu – trans žmonės tam tikra prasme priversti taikytis prie jiems sukurtų skausmo naratyvų, kitaip rizikuoja prarasti prieigą prie norimų pokyčių.
Trans tapatybes patologizuojančios diagnozės, kad ir kokiais terminais būtų įvardytos, sukuria ne tik normatyvinę cis ir „kitokią“ trans kategorijas, bet ir tikrai trans ir netikrai trans kategorijas. Psichiatrijos institucijos akyse, būti „ne cis” nelygu būti „trans”, ir trans žmonės turi būti tam tikri – tik binariai vyrai ar moterys, tik heteroseksualūs, tik kenčiantys ir nekenčiantys savo kūnų. Neatitikus šių reikalavimų, kelias gali būti užkirstas.
Kokia yra laiko kaina?
Kaip diagnostinis įrankis kartais yra taikomas gyvenimo patirties (angl. real-life experience) laikotarpis, kurio metu trans žmogus turi viešai gyventi savo lytimi tam tikrą laiką. Teigiama, kad tokio proceso tikslas yra patikrinti, ar trans žmogus gali ir nori sėkmingai gyventi savo lyties rolėje visą likusį gyvenimą.
Taigi, tam tikrais atvejais, trans žmonės yra priversti naviguoti gyvenimą lyties rolėje, neišpildančioje gimus priskirtos lyties lūkesčių. Kitaip tariant, norėdami gauti prieigą prie tranzicijos veiksmų, trans žmonės turi tam tikrą laiką praleisti būtent toje nesaugioje padėtyje, kuri sulaukia transfobiškų visuomenės reakcijų.
Pasaulio profesionalų dėl translyčių žmonių sveikatos asociacija gyvenimo patirties laikotarpį iš rekomendacijų pašalino tik 2022 m. rugsėjį.
Net ir tais atvejais, kai gyvenimo patirties laikotarpis nėra taikomas, diagnostika gali trukti ilgą laiką, kartais daugiau nei metus konsultacijų. Šios konsultacijos dažnai yra mokamos – kai psichiatrai turi tiek galios nuspręsti tolimesnę tranzicijos eigą, trans žmonės yra linkę rinktis tuos, kurių veiksmai bus palankūs. Įprastai tai yra privačiose įstaigose dirbantys specialistai.
Laukimas nesibaigia ir gavus diagnozę. Nors pagal 2021 m. gruodžio teisingumo ministrės pasirašytą įsakymą, pilnamečiai nesusituokę trans žmonės vardą ir pavardę gali atnaujinti pateikus prašymą civilinei metrikacijai, asmens kodas ir lyties žymuo asmens dokumentuose Lietuvoje yra keičiami tik teismo keliu.
Medicininės tranzicijos sferoje laukimas taip pat neišvengiamas net sėkmingai sulaukus specialistų konsultacijų ir gavus prieigą prie norimų medikamentų ar procedūrų. Pakaitinės hormonų terapijos poveikis nėra pastebimas pernakt, o po bet kokios chirurginės procedūros seka gyjimo laikotarpis.
Itin sudėtingoje padėtyje yra trans nepilnamečiai, kurie dažnai verčiami patirti brendimą, jo metu vykstančiais nenorimų lyties požymių formavimasi, nes jiems nesuteikiami brendimą stabdantys medikamentai. Nepilnamečių trans žmonių asmens duomenys keičiami tik teismuose, su tėvų palaikymu.
2022 m. rugpjūtį sveikatos apsaugos ministro patvirtintas „Lyties tapatumo sutrikimo diagnostikos ir gydymo tvarkos“ aprašas – vien pavadinimas turėtų sudaryti įspūdį apie šio dokumento kokybę – reglamentuoja sveikatos apsaugos paslaugas tik pilnamečiams nesusituokusiems asmenims. Taigi, trans nepilnamečiai priversti laukti, o susituokę žmonės turi rinktis tarp šeimos ir tranzicijos.
Esant tokioms sąlygoms, dauguma galime numanyti, kad tranzicija yra brangi. Materiali jos kaina akivaizdi – tai gydytojų konsultacijos, bylynėjimosi išlaidos, medikamentų ir procedūrų kainos, tačiau ne ką mažesnė yra laiko kaina. Laiko, praleisto laukiant, kol pagaliau gyvenimas taps saugesnis, patogesnis ir savas.
Teisus pyktis
Turint visa tai omenyje, neturėtų stebinti, kad viena iš trans bendruomenėje kylančių emocijų yra pyktis. Pykti yra dėl ko. Kiekvienas trans žmogus vienaip ar kitaip yra paveikiamas transfobiškų visuomenės nuostatų ir jomis paremtų sistemų.
Dauguma lytį patvirtinančių procedūrų – pakaitinė hormonų terapija, plastinė chirurgija – yra atliekamos cis žmonėms, nereikalaujant diagnozės ar laukimo laikotarpių. Prieiga prie šių procedūrų – taip pat ir vardo keitimo – suteikiama cislyčiams asmenims nekvestionuojant jų gebėjimo apsispręsti, ar po to jie neapsigalvos ir nesigailės. Šis dvigubas standartas taikomas tik trans žmonėms.
Tiesa, egzistuoja viena sfera, kurioje panašūs dvigubi standartai taikomi ir cis žmonėms – reprodukcinė sveikata. Cis moterų teisė į reprodukcinę autonomiją yra ribojama panašiai kaip ir trans žmonių, teisė priimti sprendimus apie savo kūnus iš jų atimama dėl visuomenės lūkesčių jų lyčiai. Dėl to kartu apmaudu ir pikta, kad dalis cis žmonių, save laikančių feministais, taip pat priima transfobiškas pažiūras – mūsų patiriamos priespaudos yra glaudžiai susijusios, kylančios iš tų pačių socialinių ir kultūrinių nuostatų.
Transfobija randama ir LGBTQ+ bendruomenės viduje. Queer ir LGBT žmonės nėra savaime atsparūs visuomenėje tvyraujančioms neigiamoms nuostatoms, kurios paveikia mus visus įvairiais būdais, dažnai mums to net nesuvokiant. Net ir tose erdvėse, kur tarsi turėtume būti saugesni, kartais tampame diskusijų ir paniekos objektais. Kartais vien dėl to, kad esame trans, o kartais dėl to, kad esame netinkamai trans, neva būdami autentiškai savimi netinkamai reprezentuojame bendruomenę, tarsi patys trans žmonės, o ne transfobai, homofobai ir seksistai, būtume mūsų priespaudos kaltininkai.
Teisinė trans žmonių padėtis Lietuvoje taip pat komplikuota. Konstitucinis Teismas jau 2019 m. įtvirtino diskriminacijos lytinės tapatybės pagrindu draudimą. Nepaisant to, lytinė tapatybė iki šiol nėra įtraukta į Lietuvos Respublikos (LR) baudžiamojo kodekso 170 straipsnio numatytą neapykantos pagrindų sąrašą. Diskriminacija lytinės tapatybės pagrindu taip pat nėra įtraukta į LR darbo kodeksą ir LR lygių galimybių įstatymą. Dėl šios priežasties, neapykantą patiriantys trans žmonės susiduria su sunkumais siekiant teisinės pagalbos, mūsų patiriama diskriminacija ir neapykantos nusikaltimai dažnai lieka nepastebėti, tikrasis jų mąstas nežinomas.
Pyktis gali tapti motyvacija veikti. Kryptingai išsakytas, pyktis tampa sunkiai ignoruojamu būdu atskleisti įvairias priespaudas. Dėl to trans žmonėms, kaip ir daugeliui kitų marginalizuojamų žmonių grupių, dažnai nėra leidžiama pykti. Iš mūsų reikalaujama kantrybės ir supratimo transfobijos akivaizdoje. Kai mes rodome emocijas, tai pateikiama kaip grėsmė ir pateisinimas mūsų diskriminacijai. Bet kokia reakcija, nelygi nuolankumui ir dėkingumui už performatyvius veiksmus, priimama kaip kvietimas toliau mus trypti.
Vis tik, vargu ar pyktis galėtų tapti atmaina skausmui kaip būdas apibūdinti trans būtį. Kaip ir skausmas, pyktis yra pasekmė. Šie konceptai gali nukreipti mus į visuomenėje keistinus aspektus, tačiau svarbu yra jų neįprasminti kaip esminių mūsų tapatybėms. Antraip rizikuojame apibrėžti save aplink dalykus, iš kurių trokštame įsilaisvinti.
Atradimo džiaugsmas
Apie trans skausmą kalbame daug – šis strapsnis savaime yra to įrodymas. Deja, dabartiniame kontekste, nors kančia nėra esminė trans tapatybės priežastis, skausmingas įvairių procesų pasekmes jaučia daugelis trans žmonių. Visiškai nestulbina, kad trans žmonės jaučia bendrystę tarpusavyje iš dalies dėl šių patiriamų skausmų, kiekvienam skirtingų, bet kylančių iš tų pačių visuomenės struktūrų.
Rečiau kalbame apie trans džiaugsmą. Gali net susidaryti įspūdis, kad jis neegzistuoja, yra nepasiekiamas, kad trans žmonės pasmerkti tik nesibaigiantiems sunkumams. Visuomenėje yra žmonių, kurie norėtų, kad taip manytume, kad kentėtume tyliai arba išnyktume iš vis.
Tačiau trans džiaugsmas egzistuoja. Ne tik egzistuoja – jis gyvuoja visur. Trans džiaugsmas gyvuoja mūsų balsuose, kai sveikiname vieni kitus radus savo vardą. Trans džiaugsmas gyvuoja mūsų spintelėse, kuriose laikome medikamentus, ir mūsų spintose, kuriose kabo mūsų mėgiami rūbai. Trans džiaugsmas gyvuoja mylimo žmogaus prisilietime prie randų ant krūtinės.
Trans džiaugsmas gyvuoja nepaisant visko, ka turime dėl jo patirti. Dėl to trans džiaugsmas yra galingas, net labiau nei pyktis. Ir trans džiaugsmas yra trapus, sunertas iš daugybės mažų akimirkų. Galbūt todėl kartais nekalbame garsiai apie džiaugsmą – nenorime, kad jis būtų iš mūsų atimtas.
Trans žmonėms atrasti save yra bauginantis, bet nuostabus dalykas. Bauginantis, nes žinome, kad turėsime susidurti su daug neteisybės dėl to, kas esame. Nuostabus, nes geriau supratę save galime pradėti ieškoti būdų ir bendražygių, ir drauge išsikovoti geresnį gyvenimą.
Buvimas trans kartu yra tapatybė ir veiksmas. Trans žmonių būtis kartu yra teiginys, kad įgyvendinti lūkesčius mūsų gimus priskirtai lyčiai nėra būtina, kad kiekvienas turime teisę į kūno autonomiją, kiekvienas galime pasirinkti kaip atrodo mūsų kūnas, ką jis atlieka, ką jis reprezentuoja.
Todėl vis labiau norisi trans būtį apibrėžti būtent per džiaugsmą – džiaugsmą būti savimi ir gyventi patogiai, taip kaip norime, kaip yra malonu.
Tokios apibrėžtys, žinoma, yra nepatogios transfobiškai visuomenei. Skausmas jiems labiau tinkamas, nes jie yra šio skausmo sukelėjai ir veikiau norėtų atsikratyti atsakomybės, mums šį skausmą priimus kaip savo. Džiaugsmas, priešingai, yra savotiškas „nuginklinimas“ – nepaisant visko, ką apie mus manote, jūs klystate. Būdami trans mes esame laimingi.
Kur esame ir kur link einame?
Grįžkime prie apibrėžimo, kuriuo pradėjome šį tekstą. Trans žmonės yra žmonės, kurių lytinė tapatybė skiriasi nuo lyties, priskirtos jiems gimus.
Šis apibrėžimas, matyt, bus vartojamas dar kurį laiką. Kol lytis, priskirta gimus, turės tokią svarbą mūsų gyvenimuose, siekiant lygių teisių trans žmonėms bus aktualu pabrėžti, kaip tai formuoja mus ribojančias visuomenės struktūras.
Galbūt ateityje visų tapatybių žmonės galės laisvai priimti sprendimus dėl savo kūnų ir vardų, ir kategorijos trans ir cis praras savo funkciją ir reikšmę. Vargu ar šios ateities galima tikėtis laukiant – ją turėsime sukurti patys.
Tuo tarpu, leiskime sau jausti. Jausti skausmą, jausti pyktį, kurie yra trans gyvenimo dalis, bet ne esminė sąvybė. Ir visų svarbiausia, leiskime sau džiaugtis, vieni ir su kitais. Kurkime santyki su savo kūnais, paremtą ne kančia, o džiaugsmu dėl to, kaip jis gali kisti ir ką jis leidžia mums nuveikti. Kiekviena akimirka mūsų džiaugsmo gali būti stipresnė nei bet kokie mėginimai mus sunaikinti.
— Fricas