Pristatome pirmąjį Trans Autonomijos istorijų pasisėdėjimą. Kalbinome mūsų bendruomenės narę – Ievą.
Istorijų rubrika skirta pasidalinti mūsų narių, draugų istorijomis apie gyvenimą, tranziciją, skausmus ir džiaugsmus. Jei norite pasidalinti savo istorija susisiekite su mumis mūsų Discord serveryje, Facebook ar el. paštu.
Nuoširdžiai ir maloniai nustebino iniciatyva pasidalinti savo mintimis ir istorija. Džiaugiuosi galėjusi praleisti vakarą pokalbyje. Besiklausant Ievos istorijos ir pati gavau prisiminti savąją. Tikiuosi, kad skaitydami pamatysite ir dalelę savęs, arba kažką naujo.
Kaip sekasi?
Na, ką tik grįžau iš kartodromo 🙂
Dirbi, mokaisi?
Šiuo metu mokausi vienuoliktoje klasėje. Spaudimo dar nėra daug, tačiau jau ruošiuosi egzaminams. Pasirinkau dalykus, kurie man šiaip yra įdomūs, tai kažkokio didelio sunkumo nėra. Reikia tik įsigilinti ir išmokti viską.
Apie ką nori pasikalbėti?
Pamačiau pranešimą Trans Bendruomenės serveryje. Manau, būtų visai neblogai turėti nepilnamečio žmogaus istoriją. Galbūt tai padės rasti motyvacijos. Mano motyvacija buvo padėti, pasakyti tą savo istoriją tokią, nors mano istorijos nedaug labai ir yra.
Prieš mėnesį jau buvo tik metai, kai supratau, kad esu translytė. Man atrodo, tai buvo 2021 rugpjūčio 28 diena, užsirašius esu. Klausimų dėl identiteto buvo anksčiau, kokius gal pusantrų metų atgal dar, gal net ir daugiau. Būdavo tokių įdomių minčių. Kažkaip buvo toks momentas, kai tiesiog negalvojau apie tai, galvojau: „ai, kažkokia nesąmonė, praeis“. Labai dažna mintis buvo, „tiesiog praeis“. Bet nepraėjo.
Maždaug praėjusių metų rugpjūtį viena mano draugė, po, berods, trijų mėnesių slėpimo, atsiskleidė kaip translytė. Tada pagalvojau, kad aš irgi taip kažką panašaus kažkada galvojau. Realiai tai buvo pamąstymai iš įdomumo.
Atsimenu labai gerai, kai buvau pas kirpėją, kai man buvo tas toks vos ne lūžis galvoj. Žiūrėjau į save veidrodyje ir… Nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą.
Pažiūrėjau į savo plaukus, pažiūrėjau į savo veidą. Realiai tai buvo sekundžių reikalas, kai tiesiog tokia mintis šmėstelėjo, kad „kaip atrodytum, jeigu būtum dabar moteris, sėdėtum čia“. Ta viena mintis mane… Sukrėtė? Nežinau ar sukrėtė. Tokią labai gilią mintį iškėlė. Tą labai gerai atsimenu, būtent tą dieną. Grįžus namo užsirašiau.
Maždaug nuo to laiko galvoju, kad visgi norėčiau pasiekti gal ir tranziciją, gal nežinau. Dėl to aš labai neskubu. Dar yra metai kaip minimum iki pilnametystės, dar yra laiko visokiausiems apmąstymams.
Bent jau internetinėj erdvėj įsidrąsinau pakeisti vardą, įvardžius. Kol kas man tai labai patinka, aš to nenorėčiau atsisakyti.
Kaip sugalvojai savo vardą?
Pradžioje mano vardas buvo Kanara, bet man jis nelabai lipo, tai aš jau žinojau. Aš jį pasidariau iki tol, kol sugalvosiu, kas man tikrai gerai, limpa.
Buvau kairiųjų Discord serveryje, buvo kažkokia diskusija. Meonisė pavadino Eva Ieva. Ir viskas. Perskaičius tą žinutę prisiminiau to vardo egzistavimą, ir buvo viskas.
Aš užsidėjau (Discord’e) ir, atsimenu, galvojau: „kaip galėjau nesugalvoti iš karto?“
Facebook paskyrą, įsivaizduoju, turi senuoju vardu. Kaip kitur?
Turiu paskyrų savo vardu. Tuo pačiu turiu paskyrų ir dar kitais vardais.
Paskyros senu vardu, nes turiu tėvus, kurie mane seka. Kadangi pakankamai aktyviai dalyvauju e-sporte, mano vardas, galima sakyti, yra žinomas, bent jau tam tikrose bendruomenėse.
Facebook turiu ir Ievos vardu, bet jo visiškai nenaudoju. Ir šiaip Facebook nenaudoju.
Discord yra ta pagrindinė platforma, kurią aš labiausia žinau, kuri man labiausiai veikia. Į Messengerį nelendu, per Telegram nežinau su kuo bendrauti.
O kaip pavyko patekti į trans Discord serverius, kur bendraminčiai ir bendramintės?
Discord žinojau jau seniai, bet jo nenaudojau iki kokių 2019 metų. Susikūriau, pora kartų atidariau ir tiek.
Juokinga, kad per karantiną sudomino furries. Galima rasti labai daug furry serverių. Per karantiną labai nuobodžiavau. Per nuotolį mokytis buvo nuobodu, stojamųjų tada irgi nebuvo, juos atšaukė. Tais metais aš beveik nieko neveikiau. Turėjau laisvo laiko.
Pradėjau eiti į visokias furry bendruomenes. Visos tokios bendruomenės yra labai priimančios, labai tolerantiškos. Per jas susiradau draugų, su kuriais iki dabar bendrauju. Su kai kuriais planuojame ir kitą vasarą susitikti. Per tai atradau viską.
Dar iš dalies dalykus atradau ir per tai, ką žaidžiu.
Kokiose bendruomenėse dar dalyvauji?
Dalyvauju „Trans Bendruomenės“ Discord serveryje. Esu Trans Autonomijoje, tačiau tik kaip svečias, galbūt kada tapsiu ir nare.
Kaip sekasi pateikti tikrąją save internete?
Geras jausmas. Buvo vienu metu tokių apsvarstymų, kad gal man reikėtų nustoti, nes tikrai vienu metu buvo labai sunku tai slėpti.
Draugų realiai Lietuvoje yra mažai, o išėjus už Lietuvos ribų prasideda laiko zonų skirtumai. Užtenka užsižaisti iki 22 valandos vakaro ir prasideda įvairūs klausimai iš tėvų. Tai man asmeniškai yra labai sunku – aš labai lengvai užsikertu, nemoku meluoti.
Tai apsunkina reikalus, bet aš nenorėčiau meluoti, ir tuo metu nenorėjau. Nenusprendžiau visko mesti. Nenusprendžiau, jeigu reikia, „nustoti apsimetinėti“, nes iš tiesų nenoriu to.
Man buvimas su savo tikruoju vardu teikia džiaugsmą. Nenorėčiau to pakeisti.
Turiu nuojautą, jog tėvai nežino?
Man labai sunku nuspėti, ką jie iš tikrųjų galvoja. Jų nuomonės yra labai dažnai besikeičiančios. Vieną dieną vienaip, kitą dieną kitaip. Iš tiesų noriu, kad jie bent jau kol kas nežinotų. Yla iš maišo išlįs kažkuriuo metu, tai faktas. Mano tikslas, kad kol neišeisiu gyventi savarankiškai, jie nežinotų, tai būtų idealiausia. Kita vertus, nesinori spėlioti, kas bus, ir visko gali būti.
Aišku, norisi jiems pasakyti, norisi nesėdėti su baime. Man tai atrodo labai rizikinga. Gali būti daug pykčių, gali būti daug reikalų. Jei aš tai padarysiu per anksti, tokie pykčiai tęsis labai ilgą laiką. To aš norėčiau išvengti, bent kol galiu.
Koks tavo artimos aplinkos požiūris į LGBT?
Tarp tėvų – nenuspėjama. Mama kaip ir normaliai, bet esu tokių pasisakymų girdėjus, kad… Jo.
Tėvui tai nepatiktų, tai faktas. Ar jis kažką dėl to labai darytų, ar labai blogai reaguotų? Nemanau.
Klasiokai yra, draugai. Vienam esu pasisakius, vienas iš jų žino. Vis dėlto labai sunku pripratinti prie to naujo vardo, naujų įvardžių. Jis žino beveik pusmetį. Aš nežinau, ar jis pamiršta, ar jis nenori to daryti, bet vis reikia priminti.
Tarp draugų, sakyčiau, yra mažokai tolerancijos. Tarp jų labai populiari atrodo frazė „ne nekenčiu gėjų, bet…” Ja labai daug kas vadovaujasi. Daug kas sako, kad yra tolerantiški, tačiau visiem yra geriausia, kad viskas liktų taip, kaip ir yra. Nėra lengva tai girdėti, nes tada sėdi ir tiesiog stebi, kaip bendruomenė, kurioje pati esi, yra akmenim talžoma.
Tarp mokytojų buvo bent jau viena mokytoja, kuri nesikuklindavo klasėje vartoti žodžio „p**aras“. Jai tai buvo normalu. Tokių mokytojų yra, ir ne tik pas mus.
Kas man anksčiau sudarė gerą įspūdį, tai mano dalyvavimas mokinių parlamente, kai dalyvavau jo veikloje. Ten tikrai buvo reali tolerancija. Buvo renginys tolerancijos dienai, ten buvo žmonės, tuometinis mokinių prezidentas. Buvo diskusijų susitikimuose, ten buvo tokie pokalbiai, kuriuose tiesiog nebuvo homofobijos ar transfobijos. Tai buvo tiesiog žmogiški pokalbiai, vieninteliai žmogiški pokalbiai, kuriuos esu girdėjus gyvai.
Realiai mokyklos ribose, tarp mano bendraamžių, ta tokia lengva transfobija, lengva homofobija, keli „nekalti bajeriai“ – jų yra, jie labai dažni.
Ar nepritrūksta gyvo palaikymo ne interneto erdvėje?
Iš tiesų aš su žmonėm, apart mokyklos, nelabai bendrauju.
Buvo keli politiniai renginiai. Kadangi domiuosi politika, stengiausi, bent jau anksčiau, dalyvauti įvairiuose renginiuose. Jauni žmonės, kurie domisi politika, irgi būna skirtingi. Buvo vienas renginys Vilniaus savivaldybėje, ten buvau susitikus su labai fainais, palaikančiais žmonėmis. Kita vertus yra nemažai jaunuolių, kurie turi visiškai atvirkščias pažiūras, kurie yra tolerancijos atžvilgiu tikrai yra daug blogesni už daugelį Lietuvos senelių.
Dažnai stengiuosi žiūrėti į bendrą, didesnių žmonių grupių nuomonę. Aš dažniausia žiūriu, kurių žmonių nuomonės gali daryti įtaką man. Gal tai skamba ir savanaudiškai. Dėl to ir įstojau į mokinių parlamentą – norėjau sužinoti, kokia yra mano bendraamžių nuomonė.
Už to šiaip mažai bendrauju su žmonėm, dėl to negaliu labai daug ir pasakyti.
Iš e-sporto pusės – tai yra labai tarptautinis reikalas. Ten esantys žmonės yra labai tolerantiški, bet ir paties žaidimo bendruomenė yra žinoma kaip tolerantiška. Gal tiesiog taip sekasi, nes žaidimas pankamai mažas. Baltijos šalyse yra gal tik penkiasdešimt aktyvių žaidėjų, kas yra mažai, palyginus su didesniais regionais, kurie jų turi tūkstančiais. Ta tolerancija gal dėl to ir atsiranda.
Aš norėjau atsiskleisti tai bendruomenei, nes esu komandos dalimi. Su mumis buvo ir viena trans mergina. Kita vertus labai bijau, nes tai seka ir mano tėvai, nes jiems įdomu, todėl tai man yra rizikinga.
Aš gan kvailai darau – žaidžiu tą žaidimą anonimiškai, bet ir ne anonimiškai. Turiu paskyrą savo vardu.
Vienu metu buvo mano kvailas išmislas, kad būtų faina žaisti savo vardu, ir yra faina žaisti savo vardu, būti reprezentuojamai savo vardu. Tai yra labai smagu. Bet tai gali būti pavojinga.
Tai kol kas tenka slėpti savo tikrąją tapatybę. Aš, pavyzdžiui, tave žinau tik kaip Ievą.
Yra tekę pateikti save atvirai per Pride. Aš galvojau ar eiti su Lietuvos furry bendruomene, ar su trans bendruomenės žmonėmis. Aš ten važiavau dviračiu, man parašė, ir gavosi taip, kad susitikau su tais, kurie man parašė pirmi. Tai buvo antras kartas, kai realybėje prisistačiau Ieva, ir žmonės tai priėmė. Tai man buvo viena laimingiausių dienų. Viskas buvo tvarkoj.
Dar prieš tai buvo vienas kartas, kai su tais pačiais žmonėmis buvom susiorganizavę minti dviračiais. Ten mažai kalbėjom. Buvo tiesiog, kad atėjom, pasportavom, ir išsiskirstėm. Kiek teko bendrauti tada, tiesiog buvau Ieva. Buvo labai smagu, kad buvau priimta kokia esu, mane tai palietė labiausiai. Man nereikėjo teisintis ar kažko įrodinėti – man tai labai patiko.
Truputį užsiminei apie savo ateitį – nori sukurti savarankišką gyvenimą ir tada atsiskleisti. Kaip bendrai matai savo ateitį?
Kadangi nesu labai optimistiška, pirma galvoju apie stogą virš galvos. Kai galėsiu sau tai užtikrinti, tada tikrai galvosiu apie tranziciją.
Truputėlį nedrąsu, tačiau tikrai savęs neskubinsiu to daryti. Aš tikrai norėsiu susidėlioti visus taškus ant „i“. Tuomet žengsiu tuos žingsnius tolėliau.
Manau, skubėti nėra kur. Akivaizdu, kad tranzicija nėra tik fiziologinis reiškinys, keičiasi ne tik tavo kūnas. Keičiasi ir tai, kaip tave suvokia kiti žmonės. Gali atstumti draugai, gali atstumti tėvai. Mane tai neramina labiausiai – kaip reikės bendrauti iš socialinės pusės, kaip bus su artima aplinka, kaip bus su draugais, kaip susigyvensiu su tėvais, seserimi. Tai mane labiausia sulaiko, tai man kelia daugiausia abejonių.
Dėl to nenoriu per daug galvoti apie ateitį. Viskas yra per daug nenuspėjama, mano mąstysena gali pasikeisti. Šimtas dalykų gali pasikeisti, nenoriu spėlioti. Noriu pasakyti, kad žinau, kas mane labiausia neramina, ir aš manau, kad galėsiu per visą tą nerimą perlipti. Turbūt mano toks tikslas ir yra – perlipti per savo nerimą, per savo baimę.
Ar jauti, kad kažkas pasikeitė po atsiskleidimo sau?
Geras klausimas, iš tikrųjų nelabai apie tai pagalvojau.
Tai sau priėmiau kaip faktą. Norėjau tai priimti. Man atsiskleidimas sau buvo ganėtinai paprastas. Gerus pora mėnesių galvojau, kad tai, ką aš galvoju, yra visiška nesąmonė, kad kažkas su manimi negerai, kad tai, ką aš galvoju, yra nenormalu. Tokių svarstymų buvo pirmus du mėnesius, gal mažiau.
Kai tas savęs priėmimas įvyko, nuo tada kažkaip apie tai negalvoju. Tiesiog priimu save kaip save.
Kas būtų labiausiai padėję tuo abejojimo metu? Ar buvo su kuo pasikalbėti, ar ieškojai medžiagos apie tai?
Turbūt labiausiai trūko žmonių, kurie suprastų mano situaciją, kurie buvo praėję visa tai. Buvo ta viena draugė, kuri realiai buvo supratus realiai mėnesį prieš mane, bet jai pačiai buvo sunkoka. Per daug su ja nekalbėjau, nenorėjau jos užknisti.
Kažkaip pro visą šitą praėjau viena, su savimi. Kita vertus džiaugiuosi, nes tai buvo mano, ir tik mano. Dabar esu vos ne šimtu procentų užtikrinta, tik turiu baimes, per kurias man reikia perlipti. Žinojimas, kas aš esu, jis yra. Nežinau, ar jis būtų atėjęs, jei man kažkas būtų padėję priimti save.
Gal viskas galėjo būti ir visiškai kitaip, galbūt nusišneku, bet taip jaučiu.
Žinojau, kad yra toks dalykas kaip translytiškumas, bet turinio atskirai neieškojau. Apie tai nei skaičiau, nei domėjausi, man iš dalies vienodai švietė. Tada pradėjau galvoti.
Kai atėjo ta savirealizacija, tada pagalvojau, kad gal reikia kažkiek pasidomėti, bet ir po to nelabai domėjausi. Šiek tiek domėjausi apie disforiją, iš kitų žmonių sužinojau apie euforiją. Pasiskaičiau įvairių žmonių istorijų. Nebuvau edukuota translytiškumo tema, kai priėmiau tą sprendimą, beveik nieko apie tai nežinojau.
Kokią mintį norėtum palikti žmonėms, kurie perskaitė tavo istoriją?
Visą laiką yra išeitis, visą laiką yra įmanoma kažką sugalvoti, ypač jei nori. Aš labai noriu visgi palaikyti savo gyvenimą, tikslas galiausia patapti Ieva ir viskas. Ir ja būti.
Ieškau išeičių, stengiuosi tausoti tą džiaugsmą. Man vien išgirsti iš draugo ar draugės, kad mane pavadina Ieva, vien tai mane pradžiugina, tokie maži dalykai. Per ilgą laiką jie susideda. Tai yra ilgalaikis procesas. Reikia turėti daug kantrybės. Po šitų metų, atradus gyvenimo ritmą, niekas dabar neatrodo neįmanoma.
Yra sunkumų, bet tuos sunkumus galima perlipti, visada išeitis yra ir galima kažką sugalvoti. Pradėjau mažiau rūpintis kai kuriais dalykais, kažką gi sugalvosiu. Gal tai ir rizikinga mintis, bet padeda nusiraminti.
Jeigu kokią žinutę ir reikėtų paminėti, tai galiu pasakyti, kad viskas bus gerai. Visą laiką gali būti momentas, kai situacija yra labai prasta, vis vien tai įmanoma.
Kartais varau ant savo mamos, kai man yra sunku, bet ji turi tokią gerą citatą: „jeigu nenumirei – ne pasaulio pabaiga“. Mintis, kad kol esi gyvas ar gyva, viską gali padaryti.
Interviu vedėja – Vaida. Pašnekovė – Ieva.