Šiandien kalbamės su dar vienu mūsų bendruomenės nariu – Emiliu. Su Emiliu esu praleidusi nemažai laiko ir gyvai, jis pasirodė labai gyvybingas ir bendruomeniškas. Buvo įdomu susėsti ir šį kartą pasikalbėti apie sunkumus, kilusius atsiskleidžiant.
Kaip laikaisi?
Tokia chill diena. Laukiau mūsų pokalbio.
Noriu tiesiog pasikalbėti. Noriu, kad žmonės išgirstų mano istoriją bei išgyvenimus.
Žinau, jog turi su kitais bendruomenės nariais Dungeons & Dragons grupę. Kaip sekasi joje?
Tai nebuvo mano idėja, bet mano draugo (tuo metu tik pažįstamo) – Niko. Kadangi turėjau daugiausia žinių apie tai ir anksčiau jį žaidžiau, man buvo perleista, kad būčiau vedėju. Taip viskas prasidėjo, surinkom žmonių ir sukūrėm mažą tokią bendruomenę.
Kuo dar gyveni?
Dirbu, lankau dailės kursus, ruošiuosi kitų metų stojimams į universitetą. Mano kasdienybė – darbai ir piešimas.
Piešimo prasme dirbu daug su labdaromis, savanoriauju. Darau grafikus. Yra atsiskaitymo terminai, tai turi viską suspėti. Kartais tie terminai keliems projektams būna tuo pačiu metu. Kadangi neseniai užbaigiau projektus su trimis labdaromis, patyriau „burn-out”, perdegimą. Manau, kol kas padarysiu pertrauką nuo labdarų, o toliau bus asmeninis menas ir akademinis piešimas universitetui.
Kai pirmą kartą stojau, galvojau, kad mane priims. Dėstytojai sakė, kad „tavo portfolio atrodo gerai, nieko nekeisk, įstosi.“ Neįstojau. Nežinau, ar konkurencija buvo per didelė, ar kažkas jiem nepatiko. Atsimenu motyvacinį pokalbį, kai atėjau, net nespėjau prisistatyti ir kažkas jiem nepatiko. Viena iš vertintojų pradėjo kratyt galvą.
Tikiuosi iš antro karto pavyks, ypač, kad pradėjau eit į dailės kursus, kad toliau savo gebėjimus tobulint. Žiūrėsim kaip bus, dar ilgai iki birželio.
Minėjai, jog nori pasidalinti savo istorija. Nuo kur galėtum pradėti?
Galiu pradėti nuo to laiko, kai supratau, kad esu trans. Palyginus su kitais žmonėm, gan anksti pradėjau galvot apie savo tapatybę – dvylikos metų. Supratau, kad kažkas ne taip su manimi: berniukiškai elgdavausi, rengdavausi, man patikdavo, kai mane sumaišydavo su berniuku, bet nežinojau kodėl man visas šitas sukelia tiek džiaugsmo.
Trylikos metų suradau internete žodį „translytis“ ir tada supratau „ai, čia aš.“ Man nebuvo tokios reakcijos kad „o ne, aš translytis, ką aš dabar darysiu?“ Aš buvau gan laimingas, kad pagaliau supratau, kas aš esu ir ką aš noriu toliau daryti su savimi, su savo tapatybe.
Buvo toks periodas, kur nežinojau kokį vardą sau pasirinkti. Išbandžiau daug vardų. Šešiolikos metų vienas iš buvusių internetinių draugų pasiūlė vardą „Emil”. Tada tiesiog „sulietuvinau” ir nuo šešiolikos iki dabar, dvidešimties, tiesiog Emilis esu ir tiek.
Supratai, kad esi translytis gan jaunas – kaip sekėsi išgyventi tame ir taip sunkiu, pereinamuoju iš vaikystės į paauglystę, etapu?
Nuo keturiolikos iki septyniolikos mano psichinė sveikata gan rimtai nuriedėjo, ypač kai prasidėjo brendimas, nes negalėjau to sustabdyti. Tuo metu niekam neatsiskleidžiau koks aš esu. Tėvai nežinojo, draugai nežinojo. Nieks nežinojo dėl ko aš tokioje depresijoje esu, dėl ko mano psichinė sveikata taip pablogėjo.
Absoliučiai niekas nežinojo iki to, kol man buvo šešiolika-septyniolika. Na, žinojo keli žmonės internete, bet realybėje – niekas. Pagrinde ieškojau komforto internete, su internetiniais draugais.
Kada ir kodėl nusprendei, kad laikas atsiskleisti?
Tame ir esmė, kad nusprendžiau ne aš. Buvo toks įvykis, kad viena iš buvusių draugių kažkaip sužinojo, ar tiesiog pastebėjo, kad esu translytis. Ji mano draugų ratui pasakė, tai teko priverstinai atsiskleisti. Ačiū Dievui, kad mano draugai priėmė mane ir viskas buvo OK. Tai įvyko kažkur 2019 metų vasaros pradžioje.
Po to laiko man atėjo didžiulis palengvėjimas, kad nebeturiu slėptis. Nebuvo pats fainiausias atsiskleidimas, nes tai buvo ne mano pasirinkimas, bet užtat mano santykis su draugais pagerėjo.
Prieš atsiskleidimą buvau labai užsidaręs, intravertiškas. „Buvimas spintoje“ labai neigiamai prisidėjo prie mano psichinės sveikatos. Po to kai atsiskleidžiau, po to kai pradėjau naudoti savo vardą, savo įvardžius, tapau labiau ekstravertiškas – visi pastebėjo, kad atrodžiau laimingesnis.
O kaip ir ar pavyko atsiskleisti šeimai?
Su šeima buvo įdomiai. Aš galvojau, kad manęs šeima nepriims, nes jų požiūris į LGBT bendruomenę labai senoviškas, sovietiškas gal net.
Galvojau „Su mama dabar negyvenu, jai pasakysiu.“ Galvojau ji manęs atsisakys, nebekalbės su manim.
Vieną dieną, turėjau pasiimti kelis dalykus, kuriuos pas ją palikau. Atėjau ir sustabdžiau ją koridoriuje. Sakau „man reikia pasikalbėti su tavim.“ Ji sako „tiesiog pasakyk, kas yra.“
Pasakiau jai, kad nesijaučiu kaip mergaitė, tiesiog esu berniukas. Ji tiesiog nutilo, bet po kelių momentų sako „Aš tikrai to nesitikėjau, bet ką padarysi. Tu mano vaikas ir aš vistiek tave mylėsiu.“
Po mano atsiskleidimo mano santykis su mama taip pat labai pagerėjo, sustiprėjo.Ji labai greitai pradėjo vartoti tinkamus įvardžius bei vardą – kelias dienas po atsiskleidimo.
Su tėvu truputį kitaip. Kol kas dar jis nežino, nors jau vartoju hormonus.
Dar negyveni atsikrai, kad galėtum atsiskleisti ir tiek?
Norėjau prieš du metus išsikraustyti, bet nepavyko. Dabar nuomos kainos užkilo, prasideda žiema, kils šildymo kainos. Neturiu galimybių, nors darbą beveik pilnu etatu dirbu, gaunu pinigų, bet manau savęs neišlaikyčiau, ypač su dailės kursais ir kitais dalykais – tiesiog neužtektų pinigų.
Kaip manai pasikeis dalykai, kai jau gyvensi visiškai savarankiškai?
Daug kas pasikeistų. Manau, kai bus galimybė išsikraustyti – pajusiu palengvėjimą, laisvę. Galėsiu daryti kas man geriau, nebereikės slapstytis, pasijusiu savarankiškas.
Dokumentų dar nesikeitei? Kaip sekasi su tranzicija?
Jau virš mėnesio vartoju testosteroną, dokumentų dar nesu pasikeitęs. Jau pastebėjau, kad balsas po truputėlį darosi gilesnis, žemesnis.
Tiksliai dar dėl dokumentų nežinau, bet norėčiau iki universiteto pradžios juos pasikeisti.
Kokią žinutę norėtum palikti žmonėms, skaitantiems tavo istoriją?
Nesislėpkite ir darykite tai, kas jums geriau, kas jus pavers laimingesniais žmonėmis. Nesiklausykite kitų žmonių nuomonių apie savo tapatybę, nes tik jūs geriausia žinote, kas esate. Tiesiog judėkite į priekį, visada atsiras žmonių, kurie tave palaikys.
Interviu vedėja – Vaida. Pašnekovas – Emilis.