Kiekvienais metais spalio 11 dieną pažymima tarptautinė atsiskleidimo diena.
Atsiskleidimas yra labai sudėtingas ir jautrus trans žmonių, norinčių gyventi tikrąja savo lytimi su kitais žmonėmis, žingsnis. Jo metu translytis asmuo praneša, jog yra translytis, jog norėtų, kad į jį būtų kreipiamasi kitais įvardžiais ir kitu vardu. Gaila, tačiau bent kol kas mūsų visuomenėje tai kur kas didesnis ir baisesnis dalykas, negu turėtų būti.
To metu atsiskleidžiantis žmogus yra be galo pažeidžiamoje pozicijoje ir daug pasitikėjimo žmogui, kuriam atsiskleidžia, nes vos keliais žodžiais gali sugriūti buvę santykiai ar buvęs saugumas. Atsiskleidimo kaina gali būti šeima, darbas, draugai. Nors kaina ir potencialiai tokia aukšta, translyčiai žmonės vis tiek pasirenka atsiskleisti, nes gyvenimas užsislėpus kainuoja daug daugiau savijauta ir asmenine gerove.
Džiaugiamės jumis, jei jau esate atsiskleidę ir gyvenate tikrai savo gyvenimą. Jeigu dar tenka slėptis – linkime stiprybės kasdienybėje tenkant sąveikauti su kitais pakaitine asmenybe. Jei jums atsiskleidė ar kada atsiskleis translytis žmogus, tikimės, kad atrasite jiems suptaringumo ir palaikymo, kurio vertas bet koks kitas žmogus.
Norime pasidalinti keliomis istorijomis iš mūsų bendruomenės narių apie jų patirtis atsiskleidžiant. Istorijos pateikiamos neredaguotos.
Gulėjau ant žemės, močiutės kambaryje. Svarsčiau, ar sakyti ar ne, nežinojau kur pasidėti gyvenime, kaip aš galėčiau būti savimi? Sakiau, kad ji manęs nepažysta, nežino tikrosios „aš“. Ji kartojo, kad tai yra nesvarbu, kad mane mylės, kad ir kas aš būčiau. Netikėjau tais žodžiais, maniau, kad nepripažins manęs, girdint daugybę neigiamų istorijų, negalvojau, kad mano atsiskirs. Pasakiau, kad aš ne berniukas, pasidalinau ką slėpiau nuo trijų metų. Mano pasirinkto vardo ir įvardžių naudojimas užtruko ilgą laiką, ir vis tiek kalbant su mano mama jiems tas neišeina. Manau jie tai labiau mato lyg apsimetinėjimą, nemato, manęs kaip „tikros“ merginos. Gal tai pasikeis dar su laiku? Bet tikiu jeigu esi tikrai mylimas tau rūpintis žmonės pasistengs suprasti.
Buvo atostogos, gulėjau lovoj ir scrollinau memes Reddite. Kažkodėl paskutiniu metu buvo labai sudominęs trans turinys, specifiškai r/egg_irl. Užmačiau meme ir tiesiog pradėjau verkti. Kai žmona grįžo į kambarį rado mane verkiančią. Pasakiau, kad esu trans. Ji paklausė, ar noriu, kad mane vadintų „ji“, ir tegalėjau pasakyt „taip“. Nuo coming out sau ir coming out žmonai buvo 20 minučių. Jaučiau iš karto priimta, nors ir buvo sunkumų pakeliui.
Kai norėjau comeoutint tėvams pasirinkau mamą, nes atrodė, kad ja galiu labiau pasitikėt. Nors pasakiau, kad noriu susitikt savaitgalį ji atvažiavo jau kitą dieną. Paklausiau ar gal žino, kodėl ją pasikviečiau, pasakė „nori būt mergaite?“. Patvirtinau tai, ir iš karto gavau „tai būk kuo nori. Jei taip nori važiuok į tą Amsterdamą ir būk gėjum“ ir kitą klasiką. Nors jai pasakiau, jog tai tik tarp manęs ir jos, po kurio laiko paskambino tėvas ir pradėjo nesavu balsu rėkt, kad reikia remonto, „ne drugelis esi, šiki“. Drugelis šiuo atveju buvo laikina tatuiruotė kurią pasidariau atostogų metu ir toks netyčia mano tranzicijos simbolis. Dėl tėvų nesugebėjimo emociškai reguliuotis ir sveikai įveikti konfliktus daugiau apie tai daug ko negirdėjau, nors vėliau pasidalino, kad „esat gėjai niekadėjai“ ir kad „gal ir gerai, kad su tavim pasibaigs šita giminė“.
Tai labai paprastai su tuo draugu per chemijos pamoką kalbėjom kažkokias nesąmones, ir kažkodėl susitarėm viens kitam išsakyt didžiausias paslaptis, išėjom pasivaikščiot po tos pamokos, prisėdom ant suolelio ir kalbėjomės iki kol atėjo mano eilė, man vos ne rankos drebėjo ir aš taip vat pasakiau, „Norėčiau būt moterim“, jis buvo visai accepting ir vat, per daug nieko labai nebuvo.
Esu iš šeimos, kurioje komunikacija praktiškai neegzistuoja, todėl pasakyti jiems tai į akis buvo tarsi misija neįmanoma, tad vasaros pradžioj parašiau laiškelį, palikau ant stalo ir iki 4 nakties negrįžau namo. Kol buvau mieste gavau žinutę iš mamos, kurioje ji pasakė, kad mane myli ir kad MŪSŲ laukia sunkus kelias. Apsidžiaugiau, kad gausiu palaikymą iš šeimos, tačiau sekantį rytą ši tema tarsi išgaravo iš tėvų galvų. Vienintelis dalykas, kurį mama pasakė, tai, kad tėtis turi labai stiprią poziciją šiuo klausimu. O po kelių dienų įvyko ir pokalbis su tėčiu. Jis pasakė, kad aš galiu rengtis kaip noriu, būti su kuo noriu, miegoti su kuo noriu, bet jei tik gausiu diagnozę, aš nebebūsiu jo vaikas, ir mano kojos po jo stogu nebus. Rugsėjo pradžioje gavau diagnozę… Tėvas sužinojęs sumokėjo už mašinos draudimą ir parašė žinutę „tai buvo paskutinis dalykas, kuriuo aš pasirūpinau. Sekmės.“ Taip ir baigėsi bendravimas su tėčiu. Galbūt tai laikina ir jis grįš į mano gyvenimą, o galbūt liks toks užsispyręs jautis, nenorintis plėsti savo akiračio, tačiau bet kokiu atveju aš be galo džiaugiuosi nusiridenęs šitą akmenį nuo savo pečių ir galintis pagaliau statytis savo gyvenimą, o ne kurti tą „good girl“ įvaizdį.