Pateikiamas straipsnis paimtas iš Tai Yra Lyties Disforija svetainės. Vertimas – Trans Autonomijos narių. Straipsnis pateikiamas laikantis CC BY-NC-SA licencijos.
Kuratoriaus pastaba: Šis tekstas paimtas iš fantastiško Cassie LaBelle įrašo ir juo dalinamasi su teisėmis. Galite daugiau jos darbų perskaityti Medium platformoje.
Ar aš trans?
Dar gerokai prieš tai, kai man pradėjo kilti klausimai dėl savo lyties, įsivaizduodavau situaciją. Joje viena mano draugių prieina prie manęs ir pasako „pasiduok, nieko taip neapgausi“.
Jeigu būtumėte manęs paklausę apie šią situaciją dar tada, nebūčiau galėjusi pasakyti, ką tiksliai turėjau omeny žodžiais „nieko taip neapgausi“. Giliai širdyje žinojau, kad tai greičiausia bus susiję su lytimi, tačiau mano lūpos nebūtų galėjusios sudėlioti tų žodžių. Viskas, ką žinojau, tai kad apsimetinėjau esanti kažkuo, kuo nesu. Kažkokiu neaiškiu, pasyviu būdu.
Kai pati save priėmiau kaip trans moterį prasidėjo ilgas atsiskleidimo procesas. Viskas ko norėjau, tai kad kas nors man pasakytų, kad jie jau žino. „Taip džiaugiuosi, kad išsiaiškinai“, norėjau, kad jie man išsilietų. „Žinojau tiesą metų metus. Tai buvo taip savaime suprantama. Nežinau kaip kas nors būtų galėję pagalvoti, kad esi berniukas. Taip džiaugiuosi, kad pagaliau gali gyventi gyvenimą kaip tikroji tu.“
Taip niekas man ir nepasakė. Mano atsiskleidimo procesas buvo sėkmingas, ir dauguma mano draugų buvo palaikantys, tačiau niekada negavau išorinio palaikymo, kurio taip troškau. Mano draugai ir šeima priėmė mane kaip trans nes pasakiau jiems, kad esu trans. Jie nepastebėjo, kad praėjusius du dešimtmečius praleidau vilkėdama visiškai man netinkantį vyro, kuris beveik neegzistuoja, kostiumą.
Mano gera draugė Lili sukūrė frazę „Kiaušinio pirminė direktyva“. Ji apibūdina tą faktą, kad trans žmonės turi nebylų susitarimą nesakyti žmonėms, kurie nėra užtikrinti savo lytimi, ar jie yra trans, ar ne.
Kai kam nors yra pasakoma, kad jie yra trans, tai atveria duris neigimui, aktyvuoja internalizuotos transfobijos sukurtus savisaugos mechanizmus. Tai turi didelę tikimybę pastumti žmogų atgal į slėpimąsi, jei ne apskritai juos paversti transfobiškais. Net kai taip ir neįvyksta, tai palieka vietos jų pasąmonei atmesti jų disforiją teigiant, kad jais buvo manipuliuota, ar jie buvo apgauti.
Daug prasmingiau veikianti strategija yra kalbėti apie savo pačių patirtį su disforija tam, kad jie pamatytų tame bendrumo ir patys prieitų prie išvadų apie savo lytį. Susitarimas netrukdo padėti jiems tyrinėti savo lytį, jis tik uždraudžia jiems priskirti lytį.
Trumpiau tariant, jums negali būti pasakyta, kas yra matrica, ji tegali būti parodyta.
Aš esu įsitikinusi, kad yra trans žmonių, kurie neseka „Kiaušinio pirmine direktyva“, bet aš jų nesutikau. Tai vienas iš nedaugelio dalykų, kurie suvienija visą trans bendruomenę, kartu ir mane. Nors išorinio patvirtinimo norėjau labiau nei bet ko kito, dabar matau, kad tikrasis priėmimas galėjo ateiti tik iš vidaus. Vienintelis žmogus, kuris gali pasakyti, kad esate trans – tai jūs.
Paradoksas tame, kad daugumai pasislėpime gyvenančių trans žmonių visiškai nesiseka sekti savo vidinio balso. Kai visą gyvenimą praleidžiate su slegiančiu atotrūkiu tarp to, kaip jus mato pasaulis, ir kaip jūs matote save, tampa daug lengviau kliautis kitais žmonėmis ir tuo, ką jie sako apie tai, kas „iš tikrųjų esate“. Net kai giliai viduje žinote, kad žmonės jūsų gyvenime praleido esminį faktą apie jūsų tapatybę, praktiškai neįmanoma išvengti kitų klausymo vietoje savęs.
Mano tikslas šiandien yra suteikti jums informacijos ir rėmus, kurie man padėjo priimti save. Aš negaliu jums pasakyti, ar esate translytis žmogus, ar ne, bet galiu jus nukreipti keliu, kuriuo galėsite keliauti patys. Negaliu suteikti atsakymų, tačiau galiu pabandyti duoti teisingus klausimus.
Kaip visada noriu kad suprastumėte, kad nesu profesionaliai apmokyta lyties terapijos klausimais. Visa tai rašau iš savo mėgėjiško tyrinėjimo ir asmeninių patirčių – daugiausia iš savo kelionės ir pokalbių, kuriuos turėjau su kitomis trans moterimis ir savo lytį kvestionuojančiais žmonėmis. Taip pat atkreipkite dėmesį, kad į tai ateinu kaip pakankamai binarinė trans moteris, kuri tranziciją įvykdė būdama vos virš trisdešimties, todėl praleidau gan daug trans patirčių. Dalykai kitaip veikia trans vyrams ir nebinariniams žmonėms, taip pat ir kitoms trans moterims. Tai nėra universalus eksperto gidas – tai tik geriausia, ką galiu jums dabar duoti.
Kam reikalinga Kiaušinio pirminė direktyva?
Niekada nėra saugu tiesiog kam nors pasakyti, kad jie yra translyčiai, kai jie nėra patys savęs to paklausę, net kai esate 100% įsitikinę, kad tai tiesa. Jūs galite jiems parodyti, kas yra lytinė disforija, jūs galite parodyti jiems paraleles tarp jų jausmų ir savo jausmų, tačiau tiesiog negalite pasakyti žmogui „tu esi translytis“.
Kodėl? Nes greičiausiai jie jumis nepatikės.
Internalizuota transfobija įtikino mus, kad negali būti, kad esame trans, arba kad buvimas trans yra kažkas negatyvaus, kažkas, kuo reikia šlykštėtis. Spaudimas iš žmogaus šeimos, ar iš to, kaip jie buvo auginami, savęs priėmimą gali paversti labai sunkiu uždaviniu.
Bandymas pasakyti kam nors, kas nekelia sau klausimų, kad jie yra trans sužadina savisaugos mechanizmą. Jų pasąmonė aktyviai stengiasi atmesti jūsų teiginį, todėl yra didelė tikimybė, kad pasiūlymas ne tik pastūmės juos toliau į užgniaužtį, tačiau ir privers būti priešiškais jums vien dėl to, kad tai pasakėte. Daug transfobų rodo aiškius ženklus, kad patys kovoja su savo lyties suvokimu, ir yra krūvos trans žmonių, kurie patys yra transfobiški bandydami apsaugoti save.
Net kai žmogus priima jūsų pasakymą tai, kad būtent jūs tai pasakėte, o ne pats žmogus tai atrado, palieka atviras duris jų sąmonei įdiegti abejones jų disforija ir tikėti, kad jūsų išsakyta idėja buvo jiems pakišta, arba kad jais buvo manipuliuojama norint juos priversti galvoti, kad jie trans. Vienintelis saugus kelias pirmyn kam nors suprasti, kad jie yra trans – tai padaryti jiems patiems.
Galų gale visa trans esmė – to priskyrimas sau ir savęs realizacija. Pasakymas žmogui, kad jie yra trans tiek pat prikišantis, kiek prikišantis buvo lyties priskyrimas jiems gimus. Jei norite jiems padėti išsiaiškinti save, papasakokite apie savo gyvenimą, pasakykite kaip veikia disforija, nusiųskite juos į šią svetainę, duokite jiems būdų pamatyti, kaip tai, ką jie patiria, nėra kažkas, su kuo gyvena cis žmonės.
Direktyva, aišku, negalioja, jei jie patys paklausia, ar jūs manote, kad jie yra trans…
Įvertinkite, kad cis žmonės apie savo lytį daug negalvoja
Jei jau kvestionuojate savo lytį – net jei tai tereiškia Google paiešką „ar aš trans?“ ir užvertą kompiuterį prieš gaunant rezultatą – sveikinu, jūs jau galvojote apie savo lytį daugiau, negu cis žmonės galvoja per visą savo gyvenimą.
Aš klausiau ne vieno savo cis draugo, ar jie kada nors rimtai galvojo apie savo lyties tapatybę, ir devynis iš dešimt kartų jie to nedarė. Cis žmonės neleidžia laiko galvodami, ką reiškia būti mergina. Jie nesvajoja apie tai, kaip smagu būtų, jei jie atsibustų kitame kūne. Jų širdys nepradeda plakti greičiau žiūrint apsikeitimo kūnais filmus. Kai kurie jų įsivaizdavo, ką reikštų būti kitos lyties, nei buvo priskirta, kūne, bet tie protiniai eksperimentai buvo trumpi ir visiškai intelektualiniai.
Tame nėra jokios energijos. Tik ne jiems. Jei jaučiate keistą energiją kai galvojate apie lytį, greičiausia tai kažką reiškia.
Įvertinkite, kad daugumai cis žmonių iš tikrųjų patinka būti tos lyties, kuri buvo priskirta gimus
Man pradžioje buvo sunku tuo patikėti, tačiau cis žmonėms tikrai patinka jų lytis! Cis vyrams patinka būti vyrais, cis moterims patinka būti moterimis. Jie slapčia nenori, kad būtų gimę „kitos“ lyties, ar belyte būtybę, ar dar kuom nors. Kaip jau nustatėme, jie apie savo lytį daug negalvoja.
Savaime suprantama tame yra ir komplikacijų. Daug cis vyrų pastebi, kad toksinis vyriškumas juos spaudžia ir yra šlykštus, todėl pasirenka atmesti problematiškus socialinius savo lyties aspektus. Daug moterų giliai erzina neapykanta moterims, patriarchija ir valdančios „tradicinės“ lyčių rolės. „Džiaugmas būti vyru“ ne būtinai reiškia mėgti uždaryti visas savo emocijas kol nerodo krepšinio, ir „džiaugsmas būti moterimi“ retai kada reiškia, kad jums patiks būti žeminamai jūsų vyrų bendradarbių, arba gauti nuolatinius klausimus „tai kada vestuvės?“
O kai visa tai įveikiama? Cis žmonės vis dar mėgsta savo lytį. Jie gali norėti, kad tam tikri to, kaip visuomenėje atliekama jų lytis, aspektai būtų kitokie, tačiau jie vis dar pasirinktų pasilikti savo priskirtas lytis, net jei jos pakeitimas kita būtų visiškai galimas jiems pateiktas variantas. Deja, tačiau nemažai užsislėpusių trans žmonių girdi, kaip cis žmonės skundžiasi apie erzinančius ir problematiškus savo lyties aspektus, ir galvoja, kad visi turi tokį patį lengvą nepasitenkinimą savo lytimi, kokį turi ir jie.
Užsislėpę trans žmonės taip pat galvoja, kad sakyti „nėra, kad nekenčiu būti vyru“ yra tas pats, kas sakyti „man patinka būti vyru.“ Negalėčiau suskaičiuoti kelis kartus kvestionuojančios merginos man pasakė kokią nors „negaliu būti trans, nes nėra, kad man nepatiktų būti vyru“ versiją, ir tada apibūdina nesuskaičiuojamą galybę mažų dalykų, kurių jos nekenčia būdamos matomos kaip vyrai. Jos kalba taip, lyg jų lytis būtų pora šlapių kojinių, kurių jos niekaip neranda būdo nusiimti.
Gal nustebsite išgirdę, bet ir aš pati nejaučiau neapykantos būti matomai kaip vyru prieš tai, kai atsiskleidžiau pati sau. Būti matomai vyru buvo tik dar vienas nevilties šaltinis. Tai tiesiog… buvo tai, kas aš esu. Matyt. Teko išmokti su tuo gyventi. Daug žmonių tiki, kad gali būt trans tik jeigu tave aktyviai žeidžia buvimas matomai vyru, bet tas jausmas dažniausai neateina, kol nepradedate tranzicijos ir galiausia nesuprantate, kas iš tikrųjų esate. Prieš savęs priėmimą jūsų santykis su jums priskirta gimus lytimi greičiausia jausis kaip atitrūkimas ir neramumas.
Taip pat negalėčiau suskaičiuoti, kiek kartų girdėjau spintoje esančias trans moteris sakant „na, nėra, kad nekenčiu būti vyru, tačiau vyrai turi daug privilegijų. Nemanau, kad jei galėčiau pasirinkčiau būti moterimi, nes nenoriu atsisakyti savo vyriškų privilegijų.“ Vyriškos privilegijos, savaime suprantama, yra realus dalykas, tačiau tai nėra apdovanojimas už tai, kad jie nuolatos turi gyventi su diskomfortu būti vyrais. Vyrams patinka būti vyrais, ir jie vis tiek pasirinktų būti vyrais net ir be savo privilegijų visuomenėje. Jei vienintelis dalykas, kuris jums patinka buvime vyru yra vyriškos privilegijos, tai greičiausia kažką reiškia.
Įvertinkite, kad lyties disforija atrodo kitaip trans moterims, kurios dar nepriėmė savęs
Metų metus galvojau, kad negaliu būti trans, nes netpatyriau lyties disforijos. Stipriai klydau.
Vienas dalykas, kuris trukdė man patirti disforiją, buvo ta pati priežastis, kodėl žuvys nesupranta, kad plaukioja vandenyje – tai tiesiog buvo tai, kuo buvo mano gyvenimas, taigi aš galvojau, kad visą laiką būti disforiškai yra normali, žmogiška patirtis. Aš žinojau, kad būvau liūdna, ir labiau negu šiek tiek keista, ir žinojau, kad mano patritys su vyriškumu buvo mažų mažiausia prie lyties nesitaikančios, bet aš kiekvieną dieną gyvenau su skausmu iš disforijos, negalėdama suprasti, kas vyksta. Nesvarbu kaip blogai jaučiausi, visada galėjau sau rasti pakankamai gerą paaiškinimą, kuris neturėjo nieko susijusio su lytimi.
Kita problema, kad lytinė disforija pasireiškia kitaip dar nepriėmusioms savęs trans moterims, negu jau priėmusioms save trans moterims. Visada maniau, kad lyties disforija buvo stresas, kuris jaučiamas žiūrint į veidrodį ir matant vaikiną žiūrintį atgal į jus, o ne merginą. Tai nebuvo jausmas, kurį turėjau prieš tai, kai pradėjau savo tranziciją. Jūs negalite būti sunerimę nematydami atgal į jus veidrodyje žiūrinčios merginos, kol nesupratote, kad esate mergina!
Dar prieš visa tai disforija pasireiškia krūva kitų, daug subtilesnių būdų. Apie savo patirtis su disforija prieš priimant save aprašiau čia. Tai tapo mano populiariausia ese. Labai rekomenduoju ją perskaityti pilnai jei turite klausimų dėl savo lyties.
Įvertinkite nulinę cis hipotezę (Null HypotheCis)
Matematikoje nulinė hipotezė yra kažkas, kas priimama kaip tiesa, kol neįrodoma priešingai. Tai sprendimas pagal nutylėjimą, panašiai kaip „nekaltas, kol neįrodyta priešingai.“ Jei norite apkaltinti ką nors žmogžudyste sutapimai kaip įkalčiai tiesiog netiks. Jums reikia didelio, nepaneigiamo kiekio fizinių įrodymų, prisipažinimo, ar kokio kito aiškaus kaltės ženklo.
Šis puikus Natalie Reed straipsnis kalba apie tai, kad buvimas cis (ne trans) visuomenėje laikomas nuline hipoteze. Visi iš karto mano, kad mes esame tos lyties, kuri mums buvo paskirta gimus, ir mes jaučiame, kad reikalingas didžiulis įrodymų kiekis norint įrodyti mūsų buvimą trans. Kitu atveju mes ir toliau laikome save cis.
Dažniausia tai kaip ir tinka, nes pasaulyje tikrai yra daugiau cis žmonių, negu trans žmonių. Kita vertus, kaip aptarėme anksčiau, dauguma žmonių patenkinti savo lyties tapatybe ir nekelia tokių klausimų. Jeigu atvykote į šį savęs pažinimo etapą, yra didelis šansas, jog nesate visiškai cis.
Nulinė cis hipotezė pateikia paprastą ir efektyvų klausimą: kai nuimate pirštą nuo svarstyklių – kaip tikėtina, kad esate trans? Jei duodate abiems hipotezėms „aš esu cis“ ir „aš esu trans“ vienodą svorį, ir nustojate reikalauti, kad buvimas trans neštų su savimi visus „reikalingus“ įrodymus, kas jums atrodo teisingiausia? Jei pradedate ieškoti buvimo cis įrodymų tuo pačiu būdu, kaip ieškote įrodymų buvimui trans, visa ta iliuzija greitai sudūžta priešais akis.
Įvertinkite, kad jeigu norite būti mergina/vaikinu, tada jūs jau esate mergina/vaikinu
Taip, viskas taip paprasta. Vyrai nori būti vyrais, moterys nori būti moterimis. Jei norite būti vyru, tada jūs esate vyras. Jei norite būti moterimi, tada jūs esate moterimi. Jei nenorite būti nei tuo, nei tuo, ar norite būti abiem, arba norite būti kartais moterimi, kartais vyru, tada jūs greičiausia esate lakios lyties (genderfluid) arba nebinariški.
Jau girdžiu, kaip sakote „Bet juk taip negalima!“. Visiška netiesa – tikrai galima. Tarp kitko, tai vienintelis klausimas, kurį turite atsakyti sau. Jei norite būti mergina, ir visada galvojote apie save kaip apie vaikiną, tada greičiausia būsite laimingesnė gyvendama kaip mergina. Juk verta bent pabandyti padaryti kelis žingsnius ir pažiūrėti, ar tranzicija jums atneš laimės.
Įvertinkite, kad abejonės savimi nepaneigia jūsų galimo buvimo trans
Metus, gal net dešimtmečius, tiesiog „žinojau“, kad nesu iš tikrųjų trans, nes „tikri“ trans žmonės turi turėti nenusikratomą užtikrintumą savo tapatybe. Aš įsisavinau šį fantastinį jaunos trans moters, norinčios, kad ją visi laikytų moterimi, kas ji ir yra, įvaizdį, nekreipiant dėmesio į spaudimą iš išorės.
Aš maniau, kad tai ir yra buvimas trans: drąsa, narsa, ir nepaliaujamas, nepalenkiamas užtikrintumas savo tapatybe. Aš nebuvau tokia, todėl aš negalėjau būti trans!
Kaip jau nutinka, retas trans žmogus taip jaučiasi prieš tranziciją. Vietoje to, mes beveik visi pradedame savo keliones paskendę abejonėse savimi. Šis nepalenkiamas užtikrintumas dažniausia ateina su laiku, tačiau tam reikalingi mėnesiai ar metai priimant save, taip pat kaip ir (bent jau mano atveju) tolimesnis patvirtinimas hormonų terapijos ir socialinės tranzicijos forma.
Pradžioje beveik visi mes jaučiamės taip, lyg mūsų lytis būtų neaiški betvarkė. Mes jaučiamės, lyg negalėtume būti pakankamai trans, kad galėtume priimti šią tapatybę, ir mes tikrai nesijaučiame pakankamai trans tranzicijai. Mes jaudinamės, kad darome neteisingą sprendimą, kad tiesiog neadekvačiai reaguojame, kad lipame lauk iš savo kokono, ir tai gali būti didžiausia klaida mūsų gyvenime.
Jei jaučiate visa tai – esate geroje kompanijoje. Mano terapeutas juokauja, kad klausimas „ar aš pakankamai trans?“ toks dažnas, kad tai praktiškai gali būti laikomas buvimo trans simptomu. Jūs negalite išsiaiškinti savo lyties tapatybės jos nekvestionuodami, ir abejonės savimi tėra to procesas.
Įvertinkite, kad jūsų trans kelionė gali neatitikti priimto, populiaraus naratyvo
Pop kultūra nusprendė, kad yra vienintelė trans moters istorija, kurią verta pasakoti. Tai istorija apie jauną trans moterį, kuri savo tapatybę išsiaiškina dar būdama visai jauna. Jau vaikystėje ji linksta prie lėlių ir arbatėlių. Ji išbando savo vyresnės sesės sukneles ir kaulija savo mamos jai nupirkti makiažo ir papuošalų. Ji praktiškai visada atrodo kaip mergina – su moteriškais, švelniais veido bruožais, žemu stotu. Ji liekna ir androgeniška. Net jei ir nepradeda tranzicijos vaikystėje ar ankstyvojoje paauglystėje, suaugusi ji vis tiek atrodo daugiau ar mažiau kaip moteris. Ji persirenginėja praktiškai visada, gal net yra drag karalienė. Ją taip pat greičiausia traukia vyrai, galbūt ji dirbus ir sekso industrijoje.
Tai yra galimas ir dažnas trans naratyvas. Žinau daug merginų kurios atitinka kelis ar visus iš šitų šablonų. Vis dėlto yra priežastis, kodėl ši istorija kartojama vėl ir vėl.
Net ir žinant tai, didžioji dauguma trans moterų, kurias pažįstu, net nepanašios į tai. Daug jų turėjo klasikines berniukiškas vaikystes, su visomis mašinytėmis, video žaidimais ir žaisliniais ginklais. Daug jų niekada nepersirenginėjo, ir jautėsi pasišlykštėjusios drag kultūra. Daug jų užaugo su dideliais kūnais, plačiais pečiais ir ilgomis barzdomis. Daugumos jų vyrai visiškai netraukia, kai kitos jų yra biseksualios ar panseksualios. Daug jų net nepradėjo kelti rimtų klausimų dėl savo lyties nepasiekusios vėlyvų 20-ųjų ar ankstyvų 30-ųjų savo gyvenimo metų. Daug jų praeityje neturėjo „ženklų“ apie savo buvimą trans. Jos tiesiog praleido savo gyvenimus priimdamos, kad jos yra vyrai, ir tai buvo viskas. Iki viskas pasikeitė.
Tai yra dažnas trans naratyvas, bet niekas apie tai iš tikrųjų nekalba. Tokios trans moterys (kaip ir aš) su savo istorijomis atsivėrė tik visai neseniai. Prieš tai? Vienintelė istorija, kurią galbūt girdėjote buvo ta, kurią aprašiau viršuje. Dėl to ta trans istorija atordo „teisinga“, o ši atrodo „neteisinga.“
Vis dėlto tokios merginos kaip mes pasitaiko neįtikėtinai dažnai. Mokslinis tyrimas iš 2003 (perspėjimas dėl pasenusios kalbos, jei skaitysite) aprašo tyrėjo, kuris dešimtmečius dirbo su trans moterimis, pastebėjimus. Iš jos patirties yra trys atskiros trans moterų grupės. Dvi iš tų grupių sekė „aš visada žinojau“ kelią, kurį aprašiau viršuje, viena iš jų ne. Anot jos, „trečioji grupė“ turi klasikines vyriškas vaikystes, nerodo įprastų buvimo trans ženklų, ir atsiskleidžia vėliau savo gyvenime. Nors kai kurios iš jų persirenginėja, dauguma ne, ir pasirenka tvarkytis su disforija subtilesniais, į vidų nukreiptais būdais. Sunku išsakyti, kiek patvirtinta jaučiausi skaitydama tą darbą savo kvestionavimo fazėje, suprasdama, kad yra daug tokių trans moterų, kaip aš.
Taip pat tikiu, kad trans moterys, tokios kaip mes, atsiskleidžia būtent dabar, nes turime tiek reprezentacijos ir tiek resursų. 1991 metais, 2001 metais, net 2011 metais kelias į tranziciją buvo daug sudėtingesnis, ir daug žmonių nepažinojo jokių atvirai trans žmonių. Tame pasaulyje, vieninteliai žmonės, kurie pasirinko tranziciją buvo tie, kuriems to nedaryti buvo neįmanoma.
Šiais 2021 metais lengviau ne vien kvestionuoti savo lytį. Lengviau gauti prieigą prie trans bendruomenių, hormonų ir kitų esminių resursų. Jei būčiau gimusi trisdešimt metų anksčiau, galbūt apskritai nebūčiau vykdžiusi tranzicijos. Jei būčiau gimusi trisdešimt metų vėliau, būčiau vykdžiusi tranziciją dar būdama paaugle. Nesijaudinkite apie tai, ar „visada žinojote“, jei tai pirmas kartais, kai turėjote laisvės ir resursų iš tikrųjų paklausti savęs šio klausimo.
Įvertinkite, kad dalykai, kurie trukdo jums priimti save gali būti visiškai nesusiję su jūsų tapatybe
Kaskart, kai kalbuosi su trans moterimis, kalba pakrypsta ties kliūtimis, su kuriomis joms tektų susidurti jei jos pasirinktų tranziciją. „Aš bijau, kad esu pernelyg aukšta/didelė/plaukuota/baisi kad vykdyčiau tranziciją“ yra gan dažnai išsakoma baimė. Taip pat dažnai girdžiu „bijau, kad mano šeima manęs išsižadės/mano partneris mane paliks“. Kitos merginos stipriai pergyvena dėl savo karjeros, mokslų ar universiteto/kolegijos situacijos. Daug jų mano, jog nesugebės padengti medicininių išlaidų skirtų hormonų terapijai ar lytį patvirtinančioms operacijoms.
Kiekvienas ir kiekviena – ir turiu omeny tikrai kiekvieną žmogų – turi abejonių dėl to, ar turi galios įvykdyti socialinę tranziciją. Atsiskleisti draugams, dėvėti moteriškus drabužius, dorotis su transfobija… tai yra baisi betvarkė, ypač dar neatsiskleidusioms trans moterims kurios dažnai ir taip strokoja vidinės stiprybės. Visi šie dalykai gali pasirodyti stačiai neįveikiami.
Šios baimės dažnai pasireiškia savęs apribojimo forma. „Aš bijau, kad niekada nebūsiu graži mergina“ virsta į „aš negaliu būti trans, nes kas jeigu nebūsiu pakankamai graži po tranzicijos?“ Patys iš savęs šie žodžiai gali pasirodyti keisti, tačiau dar savęs nepriėmusios trans merginos kartais darys bet ką vien tam, kad įtikintų save, kad nėra trans. Aš tikrai maniau, kad nesu trans vien dėl to, kad negalėjau įsivaizduoti savęs vartojančios hormonus ar kasdien besirengiančios kaip moteris. Tai buvo kažkas, ką darė drąsūs žmonės, ne tokie kaip aš, todėl aš negalėjau būti trans!
Kodėl mes su savimi taip elgiamės? Manau, kad tai susiję su savisauga. Mes suvokiame, kad tranzicija yra neįtikėtinai sunkus dalykas, todėl bandome viską pasaulyje prieš tai, kai apskritai leidžiame sau susidurti su „ar aš esu trans?“ klausimu. Mes užauginame labai stiprius savisaugos balsus, kurie atkakliai priešinasi prieš tiesą, nes tada mes neturime rūpintis begaline „kas bus toliau“ baime.
Vienas dalykas dėl to: net jeigu ir esate trans ne būtinai turite kažką dėl to daryti. Nors aš ir stipriai rekomenduoju patvirtinančius tranzicijos veiksmus, vis dėlto yra įmanoma priimti save ir tada tiesiog… nedaryti nieko. Pasilikite savo vardą, savo įvardžius, savo gyvenimą tokį, koks yra. Arba galite pakeisti tik kelis dalykus, pasimėgaukite tais mažais lyties eurofijos pliūpsniais.
Svarbiausia prisiminti, jog jūsų lyties tapatybės tiesa yra atskira nuo visų lūkesčių ir baimių kurias turite dėl tranzicijos. Jei esate mergina ar moteris viduje, visiškai nesvarbu, kaip atrodote. Nesvarbu ką apie jus galvoja jūsų šeima. Nesvarbu ar turite ar neturite ar galimybių ar net noro vykdyti tranziciją ir mediciniškai. Tapatybė yra protinis ir dvasinis dalykas, visiškai atskirtas nuo viso to. Jei esate mergina, tai esate mergina.
Nuo to ir pradėkite. Išsiaiškinkite kas esate JŪS. Visai nesvarbu, ką po to su tuo reiki ar nereikia daryti.
Kaskart kai kalbu su neapsisprendusia trans moterimi, kuri užstrigusi ties šiais dalykais, bandau kiek įmanoma apeiti visus socialinius faktorius. Paklausiu hipotetinių klausimų, pavyzdžiui:
Turi magišką mygtuką kuris negrįžtamai apkeis tavo lytį, suteikiant tau „priešingos lyties“ kūną, kuris yra tavo dabartinio atitikmuo savo amžiumi, kūno sudėjimu ir patrauklumu. Jei paspausi mygtuką visi žmonės jūsų gyvenime bus visada žinoję tave kaip merginą. Jie tave priims be jokių klausimų. Neprarasi savo partnerio, savo darbo ar šeimos. Ar paspausi mygtuką?
Cis žmonės net negalvotų jį paspausti. Jei giliai viduje žinote, kad jį paspaustumėte, tačiau vis dar bijote save priimti kaip trans, jūsų stabdis labiau susijęs su tranzicijos baime, negu su jūsų tikrosios tapatybės faktu.
Įvertinkite, kad tai retai kada „tik fetišas“
Negalėčiau suskaičiuoti keli trans žmonės – įskaitant mane – pradėjo tyrinėti savo lytinius jausmus seksualinių fantazijų pasaulyje.
Tam pasireikšti yra daug būdų: su lytimi susiję pasižaidimai su partneriais, su transformacija susijusių piešinių pomėgis, istorijų, kur vaikinai virsta merginomis, skaitymas ar rolių žaidimai su lyties transformacijos fantazijomis su partneriais forumuose, susirašinėjimo programėlėse. Yra galybė įvairių dalykų, ir nemažai žmonių, kurie tuo mėgaujasi, yra neatsiskleidusios trans moterys. Tokia buvau ir aš.
Geriau pagalvojus tai visai suprantama. Seksas yra viena iš nedaugelio erdvių, kur yra saugu tyrinėti savo lytį nesusiduriant su didesniais klausimais apie savo tapatybę. Visiškai įmanoma šiuos du dalykus visiškai atskirti savo galvoje ir taip gyventi metų metus. Jūs tiesiog vyras, kuris karts nuo karto mėgsta fantazuoti apie tai, kad yra moteris. Tai nereiškia, kad jūs trans!
Gaila, tačiau toks savęs tyrinėjimas gali atitolinti ir pasunkinti savęs priėmimą. Nors ir maniau, kad toks savęs tyrinėjimas yra būtinas prieš save priimant, tai taip pat reiškė, kad galėjau nurašyti savo besiveržiančias mintis ir svajones kaip „tiesiog fetišą.“ Juos laikiau kaip kažką, ką turėčiau laikyti paslėpta, kas gėdinga, vietoje to, kad tyrinėčiau toliau.
Ši problema dar labiau pasunkinama termino „autoginefilija“. Tai niekuo neparemta, transfobinė „teorija“ paskelbta kvanktelėjusio psichologo vardu Ray Blanchard. Autoginefilija teigia, kad didelis skaičius žmonių, kurie identifikuojasi kaip moterys visiškai nėra moterys, o tiesiog iškrypę vyrai, kuriuos užveda mintis apie buvimą moterimi ar vaginos turėjimą. Blanchard teigia, kad tranzicija yra tiesiog sudėtingas fetišo žaidimas, kuriame dalyvauti verčiamas visas likęs pasaulis.
Noriu pabrėžti, kad autoginefilija yra visiškas mėšlas. Ji buvo ne kartą nuodugniai atmesta įvairių mokslininkų ir tyrinėtojų. Visa šios teorijos esmė, mano supratimu, buvo skirta paskatinti cis žmones matyti trans moteris kaip seksualiai iškrypusius vyrus. Visa laimė, kad dauguma cis žmonių taip negalvoja, ir kad dauguma jų net negirdėjo apie Blanchard ar autoginefiliją.
Deja, nemažai trans žmonių sutinka šią medžiagą savo klausinėjimo etape ir galvoja „o, greičiausia aš tiesiog turiu autoginefiliją? Gal aš nesu iš tikrųjų trans.“ Tai net dažniau atsitinka trans moterims, kurios skyrė daug laiko išreikšdamos save seksualinėse erdvėse, ypač jei jas seksuališkai jaudina mintis tapti moterimi.
Šis susijaudinimo jausmas pernelyg sudėtingas pilnai išnagrinėti vienos sekcijos rėpuose. Galiu pasakyti tik tiek, kad šis jausmas gan dažnas pradžioje, tačiau laikui bėgant ir vykdant tranziciją išblėsta. Dalis to susiję su tuo, kad jei lyties euforija susiejama su seksualiniu susijaudinimu pakankamai ilgai, vienas dalį savęs išreikš kitu. Dalis to susiję su tuo, jog buvimas matoma savo tikrąja lytimi, ar seksualinio pasitenkinimo pajautimas būnant savo lytyje, yra stačiai nuostabus. Bet kokiu atveju, tai nėra „tiesiog fetišas“ jei jūsų jausmai eina giliau, nei tiesiog seksualinis susijaudinimas.
Įvertinkite didelę aibę trans tapatybių
Jei neteko praleisti daug laiko su netradiciniais žmonėmis galbūt iki galo nesupratote kiek yra skirtingų būdų ir pajausti, ir išreikšti savo lytį.
Pasaulis plačiąja prasme atrodo taip, lyg yra „vyro“ dėžutė ir „moters“ dėžutė, ir kad jos abi yra visiškai skirtingi dalykai atskirti didele praraja, bet tai nėra tiesa. Yra apytiksliai begalė skirtingų būdų išreikšti savo lytį, ir tose dėžutėse, ir už jų ribų. Jūsų lytis gali būti ir kokioje nors neapibrėžtoje erdvėje. Aš esu pakankamai binariška trans moteris, ir man patinka būti merginos dėžutėje, bet mano lyties suvokimas, o ir tai, kaip aš ją pasirenku reikšti, dažnai visiškai skiriasi nuo kitų žmonių, kurie kaip ir aš yra toje merginos dėžutėje.
Nėra teisingo būdo būti trans. Kai kurie trans žmonės pakeičia savo išvaizdą, tačiau nepakeičia savo įvardžių. Kai kurie trans žmonės pasikeičia savo vardą ar įvardžius, bet nepakeičia savo išvaizdos. Kai kurie trans žmonės visiškai patenkinti gyvendami savo gimus priskirta lytimi. Jiems svarbu žinoti, kas jie yra viduje.
Daug trans žmonių nesirenka lytį patvirtinančių operacijų ar hormonų. Daug trans žmonių pasirenka vis kitą vardą ir kitus įvardžius priklausomai nuo to, kaip nori būti matomi duotoje situacijoje. Daug trans žmonių tiesiog susikuria sąryšį su savo lytimi kuris ne būtinai atitinka cisnormatyvumą, įsmeigia savo vėliavą į žemę ir tiek.
Daug trans žmonių pasirenka tranziciją vienokiu būdu, tačiau galiausia supranta, kad jų tapatybė daug geriau atitinka kažką, ko jie dar net negalėjo matyti pačioje proceso pradžioje.
Visi šie variantai yra absoliučiai galimi, ir mano tikslas yra visa tai įtraukti, kad kaip įmanoma sumažėtų patiriamas spaudimas. Daug sunkiau priimti save kaip trans jeigu savęs priėmimas ateis kartu su visiškai nauju nepasiekiamų ekspektacijų rinkiniu. Tiesą sakant, vienas didžiausių buvimo trans džiaugsmų yra suprasti, kad esate visiškai laisvi nuo visų šių siaurų idėjų apie tai, kas gali ir kas negali būti lytis.
Nesvarbu, ką nuspręsite dėl savo lyties, svarbiausia yra būti tikrais sau. Gali nuskambėti lėkštai, bet leidimas sau būti atvirais apie tai, kas jums atneša ar neatneša džiaugsmo lyties ir savęs pateikimo klausimais, gali būti radikalus veiksmas. Ši kelionė gali privesti jus prie didesnio komforto savo gimus priskirtoje lytyje, ar prie kokios nors nebinarinės ar lakios lyties tapatybės. Galbūt jūs prisijungsite prie manęs merginų dėžutėje (mes turime keksiukų!).
Kad ir kaip pasirinksite elkitės taip, kad galėtumėte jaustis savimi.
Įvertinkite, kad tranzicija nesusijusi su kokios nors metafizinės tiesos atradimu. Ji susijusi su tuo, kas daro jus laimingais
Vienas iš taškų, kuriuose užstringama, ir kurį dažnai sutinku kalbėdama su kvestionuojančiomis trans moterimis yra tai, jog jos paralyžiavo save baime ir nėra linkusios veikti kol neišsprendė savyje atsiradusios lygties ir ne 100% priėmė, kad be visiškai jokios abejonės yra trans.
Labai gaila, bet to praktiškai neįmanoma padaryti, ypač prieš atliekant kokius nors veiksmus, patvirtinančius jūsų lytį. Nėra jokio kraujo ar smegenų testo, kuris patvirtintų buvimą trans, jūs niekada neturėsite absoliutaus įrodymo. Galybė merginų man yra parašiusios po savaičių ar mėnesių savęs priėmimo ir klausė tokių dalykų, kaip „laba, man buvo visai nieko diena pateikiant save kaip vyrą. Ar tai reiškia, kad nesu trans?“
(Atsakant į klausimą: ne! Esu turėjusi pakankamai gerų dienų vaikino režime, vis dar esu mergina.)
Be viso to verta prisiminti, jog nesate dėlionė kurią reikia išspręsti. Neturite atitikti tikslios savo lyties klasifikacijos. Jūs tiesiog esate žmogus su savo sudėtingu poreikių, troškimų, svajonių, tikslų, baimių, trigerių ir įvairiausių kitų dalykų rinkiniu. Jūs esate pilna nesutapimų, sudėtinga, nelogiška būtybė.
Tai gali būti baisu, tačiau tai kartu ir išlaisvina. Nėra „teisingos“ laiko juostos jūsų tranzicijai. Nėra sąrašo dalykų, kuriuos būtina padaryti. Jūs galite pasilikti savo vardą, arba jį pasikeisti. Jūs galite atlikti lytį patvirtinančią operaciją arba pasilikti tai, ką turite. Jūs galite dėvėti sukneles kasdien, arba visas jas palikti man. Kai kurios trans merginos rengėsi kaip moterys nuo tos dienos, kai galėjo pirkti drabužius. Aš nedėvėjau išskirtinai moteriškų drabužių iki trečio savo hormonų terapijos mėnesio. Nėra jokių taisyklių. Jos visos buvo sudarytos žmonių, kurie mirę šimtus metų.
Taip pat jums nereikia pradėti kažko iš karto. Tranzicija nėra vienas didelis šuolis į prarają – tai eilė mažų, apmąstytų žingsnių. Visi pirmieji žingsniai yra lengvai atstatomi, ir niekada neturite daryti kažko, kas jūsų nuomone nepalengvins jūsų gyvenimo. Jei būsite akyli net nepajutę perlipsite tą prarają.
Norėčiau žmonėms, kvestionuojantiems savo lytį, parekomenduoti pasirinkti vieną ar du mažus dalykus ir juos išbandyti vietoje leidžiant jiems būti užstrigus galvoje laukiant tikslesnių įrodymų. Nusiskuskite rankas, kojas ar krūtinę. Nusilakuokite nagus. Nusipirkite moterišką drabužį. Pasidarykite alternatyvią paskyrą socialinėje medijoje su moterišku vardu ir „ji“ įvardžiais ir sąveikaukite su skaitmeniniu pasauliu kaip mergina. Papasakokite draugui ar šeimos nariui, kuriuo pasitikite, kad nesate įsitikinę savo lytimi ir paprašykite už uždarų durų jus vadinti kitu vardu/įvardžiais, pasižiūrėkite kaip jausitės. Net ir keli pirmi hormonų terapijos mėnesiai yra lengvai atstatomi, taip galite pastebėti kaip veikia jūsų protas su estrogenu.
Nors kai kurie iš šių žingsnių gali atrodyti kaip labai daug – gali daug jausmų sukelti vien galvojimas apie juos – taip pat procese galite pajausti kelis pasitenkinimo pliūpsnius, nedideles „o, man tai tikrai patinka“ akimirkas.
Tai lyties euforija ir tai ženklas, kad judate tinkama kryptimi. Jei seksite tais jausmais, kad ir kur jie jus nuves, garantuoju, kad tai prives prie daug laimės ir džiaugsmo.